Kai žinutė nebeskamba: kuo baigiasi bandymas patikti visiems

Dažnai savo klientėms sakau: norint, kad žinutė būtų matoma, reikia kalbėti ne visiems, o vienam. Šimtus kartų kartojau:

„Aprašyk tikro kliento istoriją. Įvardyk, ką jis išgyvena šiandien, kas jam neduoda ramybės, kokio pokyčio jis ieško.“

Bet rašant apie SAVO klientę, mano galva kaip mat persijungdavo į universalų režimą. Ir kepiau tekstus kaip karštas bandeles, nė nepastebėdama, kad pati kalbu visiems.

Laikui bėgant, man pačiai mano tekstai tapo svetimi: skaitydama juos, jaučiau šaltį, net atgrasumą. Bet vis tęsiau iš įpročio – įlipus į seną vagą juk išlipti sunku. Kol nesusimąstai, neatsitrauki, neleidi sau net trumpam sustoti.

Mano sustojimas mano gimtadienio savaitę – tapo didžiausiu aiškumo ir pokyčio tašku.

Jaučiau, kad esu paklydus ne tik tekstuose, bet ir tiksluose, užduotyse.

Tą paklydimą aiškiai rodė ir rezultatai: neatliepiantys, neįkvepiantys, kitokie, nei norėjau.

Supratau – išlipti iš šios vagos nėra paprasta.

Tačiau didžiausia lyderystė tai išdrįsti permąstyti savo veiksmus ir keisti kryptį anksčiau, nei priverčia tai aplinkybės. 

Ironiška yra tai, kad ko patariau klientėms nedaryti – rašyti visiems, pati tai dariau nuolat.

Mano tekstuose buvo pilna universalizmo.

Kas yra universalizmas?

Lietuvių Visuotinėje Enciklopedijoje apie tai rašo:
universalizmas (lot. universalis – visuotinis), pastangos ar gebėjimas apimti tam tikros srities visumą, visas mokslo šakas, tam tikra veikla aprėpti visus žmones, būti visapusiškam; visapusiškumas.

Kalbant apie rašymą:

tai toks rašymo stilius, kai mintys, patarimai, pavyzdžiai ar problemos apibendrinami ir skirti visiems (arba labai plačiai grupei be aiškių ribų), o ne konkrečiai, atpažįstamai asmenybei ar situacijai.

Kaip tai atrodo praktikoje?

Tekste nuolat atsiranda žodžiai kaip „klientai“, „daugelis žmonių“, „visi mes“, „ekspertai“, „paslaugų teikėjai“ ir pan.

Pavyzdžiai ir argumentai tampa nekonkretūs: „Jums reikia...“, „daugelis daro...“, „visi žinome...“

Nėra aiškaus, detalaus herojaus ar konkretaus personažo – viskas suplakta kartu.

Problemų ir patarimų traktavimas, lyg jie galioja visiems ir visada.

Kodėl universalizmas mažina teksto įtaigą?

Nes žinutė tampa pilka.

Premium klientai, lyderiai ar ambicingi, žingeidūs žmonės nerezonuoja su mase – jiems įdomiau, kai tekstas primena žvilgtelėjimą į jų vidinį pasaulį.

Kai kalbi visiems, žinutė tampa neasmeniška, ir vis rečiau atsiranda tas „tai apie mane!“ momentas, kuris paskatina iš tikrųjų veikti.

Nėra aiškios emocijos, istorijos – pranyksta autentiškumo ir ryšio pojūtis, nebėra išskirtinumo jausmo.

Apibendrinant:

Universalizmas – tai bandymas kalbėti visiems, todėl žinutė tampa paviršutiniška, pilka, nieko neatstumia, bet ir nepritraukia.

Premium tekstas veikia priešingai: vietoj „visi“ – „vieni“, vietoj „žmonės“ – „Rasa, 42 m., finansinės įstaigos vadovė“, vietoj pamokų – tikra, paini, bet autentiška mini drama.

Būtent autentiška komunikacija ir tikrai išjausta žinutė stiprina tiek rašančio asmeninį prekių ženklą, tiek leidžia kurti ilgalaikius ryšius su tikrąja auditorija.

Tai, kas toli, nieko nekabina.

Tai, kas arti – uždega norą veikti, investuoti ar prisijungti.

O kaip tavo tekstuose – ar drįsti žvelgti arti ir kalbėti vienam, ar vis dar bandai sušildyti visą minią vos rusenančia šiluma? 

Kada paskutinį kartą drįsai parašyti savo žinutę taip, kad ji būtų skirta tam vieninteliam žmogui, kurį nori iš tikro pasiekti?